BLOGas.lt
Lėktuvų bilietai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Apie Savannah Barley
Vasaris 5, 2011 | Be temos

Labuka,

Šios įstorijos skaitytojams pranešu, kad pasakojimas apie Savaną dabar bus keliamas į kitą tinklalapį: www.savannahbarley.blogas.lt nes čia biški kai kas pradės maišytis… ir ten pradedu viską kelti nuo pat pradžių, su šiokiu tokiu koregavimu, kurio nespėjau padaryti ankščiau. Skyriai šiek tiek trumpesni, galbūt su mano koregavimu bus ir daugiau paaiškinimų. be to, labai malonu kai jau antra diena kaip mano įrašai patenka į blogtopą :) esu labai dėkinga. šis blogas bus skirtas visoms istorijoms kelti: atskiruose puslapiuose, kad taip būtų paprasčiau skaityti tiems, kurie galbūt nesekė nuo pradžių.

Tai tiek :)

Wixy Few

Rodyk draugams

Komentarai (0)



dvyliktas skyrius | Savannah Barley
Vasaris 3, 2011 | savannah barley

Nepastebimai atėjo vakaras. Saulės raudonas raudonas ruoželis pamažu nyko miestelio horizonte. Bet apie Margaritą Barlei nebuvo jokių žinių.
- Gal man vis dėl to reikėtų pranešti šerifui?- paklausė Savana, šaukšteliu pakrapštydama braškinius ledus. Ji ir Aleksas sedėjo parke, ant suoliuko. Praeita vakarą netoli šio suoliuko jie susitiko. Atrodė, kad praėjo daugiau nei savaitė nuo tada kai ji skubėjo namo po Saros sugrįžimo. Pagalvojus apie tai Savanai kilo dar vienas klausimas, bet nespėjo jo ištarti, nes Aleksas tarė:
- Nemanau, kad reikėtų iš karto pulti į policiją. Gal ji pas kokią draugę užsibuvo?
- Ne,- papurtė galvą Savana. Tai jau tapo beveik įpročiu, pagalvojo ji braukdama plaukus nuo veido,- ji nėra ta bobutė, kuri vaikšto nešiodama paskalas.
- Aš ne tai turėjau omenyje.
- Manau.- jie šimtąji kartą nutilo. Tai suteikė Savanai puikią progą paklausti ko prieš tai norėjo.
- Dėl ko man vakar sakei prieš Sarą niekada nesakyti Lilita?- tai aiškiai nustebino Aleksą. Jis keistai pažvelgė į Savaną, bet tuoj pat susitvardė.
- Nežinau ar galiu tau pasakoti,- tyliai pasakė jis, žvelgdamas į saulėlydį. Jo mėlynos akys atspindėjo raudoną šviesą, ir atrodė lyg nudažytos kruvinu raudoniu.
- Moku laikyti paslaptis,- taip pat tyliai atsakė ji, nenuleisdama nuo jo žvilgsnio. Jis nelinksmai, tyliai nusijuokė.
- Galbūt tai nepavadinsi paslaptimi.
- Tada papasakok man. Nes aš nesuprantu kodėl neturėčiau…
- Nesakyk jos vardo. Prašau. Aš nenoriu tau papasakot,- iki tol nežiūrėjęs į ją, Aleksas atsisuko ir pažvelgė Savanai tiesiai į akis,- bet tai galbūt gali padėti tau rasti mamą. Jeigu tai yra tai, ką aš manau.
Savanos akys atspindėjo sutrikimą ir nežinią, tad jis tęsė.
- Nemanau, kad policija šiuo atvėju galėtų ką padėti. Bet jei tai ne tai ką aš manau, mielai galėsi viską pranešti šerifui.
- Nagi,- paragino jį. Jis giliai atsiduso ir vėl nusisuko nuo jos.
- Ar esi nors ką girdėjusi apie Lilitą?
- Taip save vadina kekšės,- nė nemirktelėdama atsakė Savana ir sulaukė jo kartaus juoko.
- Aaišku.- nutesė jis.- Ką nors be to?- Savana papurtė galvą,- O apie Adomą ir Ievą žinai?
- Gal mane kvaile laikai?- susiraukusi paklausė ji.
- Maniau jei žinai apie Adomą ir Ievą, žinosi ir apie Lilitą,- jis atrodė visiškai nesujaudintas Savanos susierzinimu.
- Netemk gumos,- vėl paragino ji jį,- mes neturim laiko žaidimams. Ir užgauliojimams.
- Aš tavęs neužgaulioju. Tu pati pradedi,- jo akyse akimirką šmestelėjo linksmumas, bet tuoj pat dingo,- ir tu teisi - mes neturim laiko. Taigi tu žinai apie Adomą ir Ievą, kad jie buvo pirmieji žmonės, iš pirmo gyvenę Edeno sode, arba kitaip rojuje. Bet tie kas pasakoja šią istoriją vaikams tikrai nėra išstudijavę Biblijos,- jis nutilo ir padėjo savo nebaigtą ledų indelį ant suoliuko krašto. Tik dabar Savana prisiminė, kad juos turi. Buvo visai iš galvos išėję, tad ledai nuo šilumos šiek tiek sukežo,- pirmoji Adomo žmona buvo Lilita, bet Dievas juos sukūrė kaip vienas kitam lygius. Galbūt tai ir buvo didžiausia klaida. Pagal visą tai mes nesam tiesiog išvaryti Ievos vaikai. Mes kažkas daugiau,- jis biški palaukė, kad Savana viską įsisamonintų, tada tęsė.- Niekas iš tiesų nežino tiesos kas nutiko. Galiu tau papasakoti tik tai, kas man pačiam buvo pasakojama vaikystėje. Sako, kad Lilita palikusi Edeno sodą, nuvyko prie Raudonosios jūros, sudarė sandorį su Šėtonu ir pagimdė jo sūnų. Pamačiusi vaiko galią, ji susidėjo su demonais ir pagimdė daugybę palikuonių. Adomas prašė Dievo, kad jam duotų kitą moterį, tačiau šis nusprendė Lilitai suteikti paskutinį šansą grįžti pas Adomą. Ultimatumą, kad, jai grįžus, viskas bus užmiršta, nunešė trys angelai: Sanvi, Sansanvi ir Semangelaf’as. Lilita, įpykusi ir įsižeidusi, prisiekė, kad niekada nenusilenks prieš vyrą. Dievas nužudė visus jos vaikus, tame tarpe ir Šėtono pirmagimį, ir sukūrė Ievą, kuri buvo pavaldi Adomui, skirtingai nuo Lilitos, kuri, kaip jau sakiau, buvo lygi Adomui.- jam nutilus ir tylai užsitęsus, Savana nusprendė, kad pasakojimas baigtas. Bet jis nieko jai nepaaiškino - kaip tik sukėlė dar daugiau klausimų.
- Kaip tai susiję su Sara?- paklausė ji.
- Pagal savo galią Lilita buvo paskelbta demonų valdove. Ji yra ta kuri priverčia vyrus būti neištikimus, meluoti, skatina ištvirkavimus. Bet ji buvo ne vienintelė kuri valdė demonus. Ją visi laikė labiau motina, o ne valdove. Demonai taip pat turėjo septynis Pragaro princus, ir kiekvienas simbolizavo skirtingą katekizmo ydą. Liuciferis puikybę, Mamonas godumą, Asmodėjus geismą, Satanas pyktį, Belzebobas nesaikingumą valgant ar geriant, Leviatanas pavydą ir Belfegoras tynginystę. Bet mano pasakojimui reikalingas tik geismo demonas.
- Kodėl?- neišlaukusi paklausė Savana, ir Aleksui aiškiai nepatiko būti trukdomam.
- Nes pagal legendą Asmodėjus neįtikėtinai žavėjosi viena mergina vardu Sara.
Savanos akys iš nuostabos - ir išgąsčio išsiplėtė.
- Bet… bet tai tik juk pasakojimas ar ne? O jei ir taip, prie ko mano mama?
- Nežinau,- netikėtai pavargęs tarė Aleksas.- taip, viskas labai supainiota, bet pasistengus eina viską suprasti. Tarkim tai, kad Lilita skatina neištikimybę ir paleistuvystę, o Asmodėjus yra geismo demonas.
- Juk tai vyko prieš tūkstančius metų, ar ne?- vyltingai paklausė Savana. Aleksas karčiai nusijuokė.
- Demonai gyvena amžinai.

Rodyk draugams

Komentarai (0)



vienuoliktas skyrius | Savannah Barley
Vasaris 2, 2011 | savannah barley

Ryte ją pažadino saulė. Šviesos sukuriai apšvietė mažas dulkeles, sklandančias ore. Aplinkui tvyrojo visiška tyla. Arodė, jog pasaulis nustojo kvėpavęs vien tam, kad leistų šiek tiek atsipūsti miegančiai Savanai Barlei. Bet ramybė truko neilgai. Neužilgo sučirškė žadintuvas, skelbiantis, kad jau pusė aštuonių. Savana pašoko iš lovos ir nustebo pamačiusi, jog žadintuvas suskambo geru pusvalandžiu vėliau. O ir mama nežadino, kas tikrai buvo neįprasta. Ji paknopstom pasiėmė prausimosi reikmenis ir nubėgo į vonia. Namuose buvo tylu, bet Savana atrodo nepastebėjo. Greitai nusipraususi ji apsirengė ir nudundėjo laiptais žemyn, į virtuvę. Tik tada ji sustojo lyg įbesta ir apsidairė.
- Mama?- garsiai paklausė, ir jos balsas atsimušė aidu į virtuvės sienas. Ji lėtai apsisuko ir sugrįžo atgal, prie laiptų,- Mam?
Jokio atsakymo.
Savana palipo keletą pakopų ir vėl šūktelėjo:
- Mama!- vėl jokio atsakymo. Ji kas antra pakopa užbėgo į viršų ir nuėjo tieisiai į mamos kambarį. Smarkiai pabeldė, kad net krumpliai paskaudo, bet už duru nebuvo girdėti nė garso. Savana atsargiai suėmė rankeną ir ją pasuko. Durys laisvai atsidarė ir ji įėjo į vidų. Mamos miegamasis buvo tuščias - lova net neliesta. Kambarys kvepėjo kūno kremu. Savanos mama dažnai dirbdavo naktinėse pamainose; ji buvo globos namų auklėtoja. Bet ji dar niekada nebuvo pasilikusi darbe iki ryto, bent ne iki septynių. Savana atidžiai apžvelgė kambarį, bet nieko įtartino nerado. Greitai priėjo prie naktinio staliuko, ant kurio buvo padėtas telefonas. Juo surinko mamos darbo numerį. Po kelių signalų atsiliepė vyriškis - kaip Savana suprato direktorius Sidas.
- Labas rytas,- sugrumėjo jis.
- Labas rytas, pone Sidai. Čia Savana Barlei.- akimirka kitame laido gale buvo tyla.
- Margaritos dukra?
- Taip.- Sidas vėl nutilo. Tyliai atsikrenkštė prieš toliau kalbėdamas į ragelį:
- Kur ji?
- Mama? Negi ji ne darbe?- Savana nustebo.
- Hmhm. Ne,- direktoriaus Sido balsas buvo nervingas,- maniau ji serga.
- Bet ji ne… Ak taip!- Savana apsimestinai šūktelėjo,- kaip aš pamiršau. Ačiū pone Sidai!- ir seniui nespėjus atsakyti, padėjo ragelį. Buvo visiškai aišku, kad jis nieko rimto nežino. Džordžas Sidas buvo perkopęs šeštą dešimtį ir dažnai mikčiodavo, nesuprasdavo kas vyksta. Toks pokalbis su juo Savanai buvo visiškai įprastas. Neįprasta buvo tai, kad mama  nepasirodė darbe. Žvilgtelėjusi į laikrodį ant mamos naktinio staliuko, Savana pamatė, kad jau pusė valandos kaip ji veluoja į mokyklą. Kas svarbiau: mama ar mokykla? Pagalvojo ji ir net nusijuokė iš tokio kvailo klausimo. Nuėjusi į savo kambarį, ji pasiemė žalsvą megztinuką. Po dešimties minučių ji jau žingsniavo Alano namų link.
~
Savanai dar kartą paskaudo krumpliai. Šį kart nuo beldimo į suskilusias Alano namų duris. Jai apžiūrinėjant paraudusias rankas durys atidarė ir galvą iškišo Aleksas.
- Kas čia po…- pradėjo jis piktai, bet pamatęs Savaną nustebo,- ką čia darai?
- Tavęs ieškojau,- ramiai atsakė ji.
Alekso juodi plaukai buvo susitaršę ir jam visam išlindus pro duris Savana pamatė, jog jis apsirengęs tik nudrankytais džinsiniais šortais ir megztiniu su kažkokios roko grupės atlikėjų veidais. Jo stotas labai priminė Alaną.
- Tai sakai tikrai nesi Alano brolis?- paklausė ji netikėtai, ir sulaukė jo juoko.
- Ne aš taip sakiau, o jis. Ir taip, aš nesu jo brolis,- jis atidžiai nužvelgė Savaną,- kas nutiko? Kodėl tu ne mokykloj?
- Kodėl, tu, ne mokykloj?- biški nervindamasi paklausė ji. Aleksas vėl nusijuokė.
- Man deviniolika.
- Kodėl tu ne koledže?
- Ar čia koks nors testas?
- Galbūt.- jie abu nutilo. Žvelgė vienas į kitą ir Savana visiškai nenorėjo nutraukti šios tylos. Ji buvo neįtikėtai rami. Bet mintyse kažkas sušnabždėjo vieną žodį: “Mama”.
- Hm,- Savana nuleido žvilgsnį į savo batų galus,- Ar tu užsiėmęs?
- Ar tu pabėgai iš pamokų vien tam, kad mane pakviestum į pasimatymą?- iš jo balso Savana galėjo spėt, kad jis šypsosi. Ji piktai deptelėjo į jį,- Gerai jau gerai. Spėju to nusipelnysiu vėliau. Tai kas nutiko?
Savana lėtai atsiduso. Visiškai nesuprato kodėl ji atėjo čia. Kodėl galėtu tikėtis kokios nors pagalbos iš Alekso? Jis išgelbėjo ją nuo Alano, taip, bet tai nereiškia, jog jis turi būti jos didvyris visą laiką.
- Galvojau, gal nori man palaikyt kompaniją ieškant mamos?- tai skambėjo taip kvailai, kad Savana papurtė galva. Ji nebuvo susirišusi plaukų, tad tie pasklido ant veido. Greitu mostu nusibraukusi juos nuo akių, ji vėl atsiduso.
- Tai skamba taip kvailai. Atleisk. Pati nežinau ką čia darau,- ir ji apsisuko.
- Palauk!- šūktelėjo Aleksas,- Tavo mama dingo?- Savana tik linktelėjo,- Ar senai?
- Kai vakar grįžau namo jos nebuvo… Bet jai reikėjo dirbti naktinėje pamainoje.
- Tai galbūt ji darbe?- paklausė jis suraukęs antakius.
- Ne,- papurtė galvą Savana,- skambinau, ir jos viršininkas pasakė, kad ji ten nė nesirodė.
Dabar Aleksas atrodė rimtai sunerimęs.
- Ne,- galiausiai tarė,- aš neužsiėmęs. Galime eiti.
Savana keistai pasižiūrėjo į jį, bet linktelėjo. Jie abu pasuko link miesto centro - nuo ten nusprendė eiti per visus namus ir klausinėti ar nematė Savanos mamos. Jie kalbėjo tik tada kai reikėjo ko nors paklausti. Apklausus ketvirtą namą ir einant link penkto, galiausiai prabilo Aleksas:
- Kodėl taip keistai į mane pažiūrėjai, kai sutikau eiti kartu?- paklausė jis.
- Nežinau. Tai buvo kvailas klausimas. Todėl nustebau, kad sutikai,- paprastai atsakė ji.
- Tai nebuvo kvailas klausimas. Tavo mama dingo. Tik man keista…
- Kodėl atėjau pas tave?- pabaigė ji,- aš ir pati nežinau kodėl.
Jie priėjo prie dar vieno namo. Savana atsargiai paspaudė durų skambutį. Dar kol kas nebuvo užsukę į pažįstamų namus, ir dėl to Savanai buvo ramiau. Duris atidarė pagyvenusi moteris, žilstelėjusiais plaukais. Savanos nelaimei, atrodė, kad ją kažkur jau matė.
- Kas yra, vaikai?- nekantriai paklausė ji,- aš nenoriu sausainių. Jei ką,- pridūrė nužvelgdama Savaną. Bet tada jos akys nukrypo prie Alekso. Ir lyg nušvito. Savana negalėjo patikėti kai moteris pasitvarkė šiek tiek sulamdytą palaidinę.
- Mes ieškom kai ko,- tarė Savana, bet moteris nenutraukė akių nuo Alekso. Tada prašneko ir jis.
- Ar pažįstate Margaritą Barlei?- Savanai teko pasakyti savo mamos vardą jiems priėjus prie pirmojo namo. Dabar jis klausinėjo lyg Margarita būtu jo paties mama. Moteriškė atrodė biškutį atsigavo.
- Ji mano bendradarbė. O ką?
- Ji dingo,- su paslėptu klausimu atsakė Aleksas.
- O ką?- vėl pakartojo moteris. Atrodė ją šiek tiek erzino toks kamantinėjimas,- Niekada su ja nebendravau ir aš būčiau paskutinis žmogus kuriam tai rūpėtų. Tad..- ji greit žvilgtelėjo į Savaną,- jei ko nors kito norėtumei?- Klausimas aiškiai buvo skirtas Aleksui, bet jis tik papurtė galvą.
- Ačiū už jūsų pagalbą,- tarė jis ir žengė kelis žingsnius atgal.
- Nėra už ką,- nusivylusi atsakė moteris, ir jau nusisuko atgal į namus, bet Savana ją sustabdė:
- Kuo jūs vardu?
- Odetė Ubira,- atsakė ji ir daugiau nė nežvilgtelėjusi į juos užtrenkė duris. Savana buvo įsitikinus, jog ji taip padarė vien dėl Alekso. Buvo baisiausiai keista, kad vidutinio amžiaus moteris įsižiūrėtų į deviniolikmetį.
- Pažįsti ją?- paklausė Aleksas, išėjus iš Odetės kiemo.
- Manau esu ją kažkur mačiusi. Galbūt kai lankiausi pas mamą, darbe.
- Hmm..- nutęsė jis ir vėl stojo tyla.
- O tu, ar ją pažįsti?- tarė Savana. Tai nustebino Aleksą.
- Ne,- lyg tai būtų ir kvailiui aišku, atsakė jis,- Žinoma ne.
Šį kart tai buvo Savana, kuri nutęsė “Hmm”.

Rodyk draugams

Komentarai (0)



dešimtas skyrius | Savannah Barley
Sausis 29, 2011 | savannah barley

Prieš tai, Savana niekada gyvenime nebuvo nualpusi. Ji visada juokdavosi iš tų kurie taip darydavo, bet dabar, jau antras kartas kai jai aptemsta samonė ir tai buvo visiškai nelinksma. Tai šiek tiek nervino. Jaustis silpnai, ko niekada nebūdavo. Dabar aplink ją buvo juoda tuštuma. Mintys aidėjo joje lyg žodžiai kuriuos kas rėktų. Kaip keista, ji galvojo. Negi aš miriau? Ar toks jausmas? Bet kažkas jai neleido patikėti, kad jos nebėra. Kažkas ten… garsai… šviesa… Aplinkui viskas pradėjo rodytis lyg pieštuku pieštas paveikslas. Medinės lubos… skraidančios dulkelės… balsai…
- Savana,- balsas tyliai tarė,- Savana,- lyg vėjas plaukiantis per kviečių laukus, pamanė ji kveptelėdama. Bandė sumirksėti, kad išsisklaidytų šis juokingas vaizdas, bet nėjo. Po dar keletos nesėkmingų bandymų ji suprato, jog jos akys plačiai atmerktos ir balsas kviečiantis yra Kesės. Lyg išnerdama iš vandens ji stačiai atsisėdo ir pradėjo kosėti.
- Savana!- Kesė iš laimės suriko ir apsivijo draugę rankomis. Ši vis dar kosėjo, bet po truputį rimo, kosulys mažėjo.
- Gal vandens?- pasiūlė dar vienas pažįstamas balsas. Savana atšoko nuo Kesės ir puolė prie durų. Tik dabar suprato, jog yra Ferių svetainėje. Likus vos metrui iki durų ją sustabdė stiprios rankos. Atsisukus pažiūrėti kas jai sutrukdė pabėgti, ji išvydo dar vieną, ją išgąsdinusį veidą. Alano veidą. Jis tvirtai suemė jos riešus ir pažvelgė į akis.
- Nusiramink,- tarė,- viskas gerai.
- Ne,- purtė galvą Savana,- viskas blogai. Paleisk mane! Paleisk..- jos prašymas buvo lyg šnabždesys. Jos žvilgsnis nuslydo prie ant sofos sėdinčios Saros. Dabar ji atrodė rami, lyg nieko nebūtų nutikę,- kas per velnias?- paklausė Savana visai nebesipriešindama.
- Ak taip,- susigėdusi šyptelėjo Sara,- atleisk už tai.
Savanos akys išsipletė.
- Bet… Kas tau nutiko?- paklausė ji bandydama ištraukti riešus iš Alano gniaužtų,- jau gali mane paleisti,- murmtelėjo jam, ir jis paleido.
- Tu mane supykdei,- švelniausiu balsu tarė Sara,- įžeidei Alaną. Negalėjau kitaip elgtis,- Savanos veidui vis dar atrodant lyg klaustukui Sara atsiduso,- atsiprašau. ką dar galiu padaryt?
- Tu vos manęs nepasmaugei ir “ką dar galiu padaryt”? O, gerai. Leiskit man eit namo.
- Viskas gerai, Savana,- įsiterpė Kesė. Ji atsistojo nuo sofos ir priėjo prie sutrikusios Savanos,- mes pasikalbėjom su Sara. Jai viskas gerai.
- Viskas gerai?- sušnypštė Savana,- ji buvo dingusi! Alano dėka!
- Khem,- atsikrenkštė Alanas,- aš viską girdžiu.
Savanai jį pervėrus mirtinu žvilgsiu jis šiek tiek atsitraukė. Akimirka palūkėjo už poros metrų nuo Savanos, bet jai nenuleidus akių, jis atsisėdo šalia Saros. Savana stebėjo, kaip Alanui atsisėdant, Saros bruožai išsilygina, veidas sušvelnėja. Jokių beprotystės požymių. Ji atrodė lyg… na, lyg Sara.
- Aš noriu eiti namo,- lėtai pakartojo Savana, žiūrėdama į Kesę,- leisk man.
- Tada aš eisiu su tavimi kartu,- Kesė sugrįžo prie sofos, pasiemė savo rankinę ir apkabino Sarą,- viskas gerai,- tarė jai tą patį, ką ir Savanai. Tada ji apsisuko ir kartu su Savana išėjo iš Ferių namų.
- Alanas tave išgelbėjo,- po kiek laiko pasakė Kesė. Jos buvo netoli sankryžos, prie kurios visuomet išsiskiria,- jis negali būti tas kuris sužeidė, ir pagrobė Sarą.
Savana tylėjo.
- Tikrai. Jam atėjus Sara iš kart nusiramino.
Savana vis dar tylėjo.
- Savana,- praradusi kantrybę Kesė griebė ją už rankos ir papurtė.
- O kas gi mane užpuolė praeitą penktadienį? Negi nebepameni? Gal ir tau jis smegenis išplovė?
- Man niekas nieko neišplovė!- sutrikusi atrėžė Kesė ir lyg gavusi elektros paleido Savanos ranką,- tai tau kažkas blogai!
- Aš nežinau kas man yra,- nusileido Savana,- tik žinau, kad kažkas blogai… kažkas…- ji papurtė savo tamsius plaukus. Saulė jau buvo beveik nusileidusi, bet pavasario karštis nesitraukė. Savanos plaukai prikibo prie sprando.- Kažkas blogo yra aplink mus.
- Ar dabar?- Kesė baukščiai apsižvalgė. Tai šiek tiek pralinksmino Savaną. Bet tik šiek tiek.
- Nežinau,- atsakė ji, joms priėjus sankryžą,- sekmės, Kese!
- Atia, Vana,- nusišypsojo Kesė nueidama į priešingą pusę.
Savanai likus vienai ji lengviau atsiduso. Iki jos namo vos pora gatvių, o grynas oras bus tik į naudą. Ji specialiai pasuko pro parką, kad kelias būtų ilgesnis ir ji turėtų daugiau laiko pamastyti viena. Ji nesuprato kas dedasi su Sara. Neneigsi, tikrai keista, kad vieną akimirką ji bando tave nužudyti, o kitą šypsosi. Kaip ir su Alanu; penktadienį jis taip pat norėjo ją primušti, o šiandiena išgelbėjo. Nors vienas dalykas tarp jų buvo panašus - pyktis. Jie abu parado savitvardą supykę, o vėliau elgėsi lyg nieko nebūtų nutikę. Ir jie kartu - lyg pora. Buvo aiškiai matyti, kad Sara pametusi galvą dėl Alano, o jis… nerodė savo jausmų taip atvirai, bet taip pat buvo matyti, jog jai neabėjingas.
- Keista…- sumurmėjo Savana, praeidama pro tuščią suoliuką. Už poros metrų parkas baigėsi, o dangus vis labiau temo. Ji nesusigaudė kiek dabar valandų, ar ji grįš vėliau nei mama jai liepė…
- Atleisk, ką sakei?- paklausė kažkas stovintis už nugaros. Akimirkai jos širdis iš šoko sustojo, bet tuoj pat atsigavo atpažinus balsą.
- Aleksai? Ką čia darai?- ji apsisuko, kad išvystų jo mėlynas akis ir tamsius plaukus kuriuos vėl slėpė tamsa. Dabar jis stovėjo dar arčiau jos, nei mokyklos kieme, tad atrodė dar aukštesnis.
- Mano vardą prisimini…- jis primerkė akis,- vienas taškas tau.
- Ką?- nesuprato ji.
- Nieko,- jis nusišypsojo ir tamsoje suspindo balti dantys,- kodėl viena vaikštai taip sparčiai temstant? Gali kažkas užpulti.
- Galbūt tu ir norėjai užpulti?- Savana irgi primerkė akis.
- Kaip tik taip. Tik pamačiau, jog tai tu ir sustojau.
- Kurgi,- ji nusuko savo žvilgsnį nuo jo, prie suoliukų,- kodėl tu čia, man taip ir neatsakei.
- Argi?- Savana labai stengėsi į jį nežiūrėti, nes jis kažkaip ją veikė. Bloga nuojauta, supusi ją Saros namuose, sustiprėjo.
- Man reikia eiti,- greitai sumurmėjo ji ir apsisuko.
- Ar buvai pas Sarą?- ją sustabdė Alekso žodžiai. Kad ir kaip nenorėjo, jai teko atsisukti.
- Iš kur?…
- Aš daug ką žinau, Savana,- jos akys akimirką išsipletė, nes ji nežinojo ar jis žino jos vardą,- ir galiu tau patarti.
- Nemanau, kad man reikia…
Jis vėl ją nutraukė:
- Niekada prieš ją nesakyk vardo Lilita. Niekada.
- Ką?- vėl pakartojo Savana. Ją baisiai nervino tai, kaip jis kalba, ją nutraukia ir… žavi.
- Tau jau metas, ar ne?- Aleksas šyptelėjo ir pats apsisukęs nuėjo. Savana delnu plekštelėjo sau per kaktą ir pati pradėjo eiti namų pusėn. Dar viena šusnis klausimų ir keistenybių, pagalvojo ji. Tik to ir tereikėjo.
Grįžus namo jos nepasitiko mama. Žvilgtelėjusi į laikrodį sužinojo, jog jau aštuonios. Negalėjo patikėti, kad pas Sarą praleido keturias valandas. Su pilna galva klausimų Savana išsimaudė ir įlindo į lovą. Lilita… Tai skambėjo lyg kokios paleistuvės vardas. Ir kodėl, po velniais, ji turėtų sakyti šitą vardą prieš Sarą? Ir kodėl Sarai turėtų jis rūpėti? Bet Aleksas atrodė toks rimtas, sušnibždėjo balselis galvoje. Prieš Savanos akis pasirodė jo veidas ir ji atsiduso. Labiau pasistengusi nugrimzdo į gilų ir neramų miegą.

Rodyk draugams

Komentarai (3)



devintas skyrius | Savannah Barley
Sausis 26, 2011 | savannah barley

Po pamokų Savana ir Kesė nuėjo pas Sarą. Miranda turėjo skubėti namo, nes jai reikėjo prižiūrėti savo šešiametę sesutę. Taigi trečią valandą jos dvi stovėjo prie Ferių namų ir laukė kol kas nors atidarys duris. Jas atidarė Odė Feri, Saros mama. Savo šviesius plaukus ji buvo susukus į mažą kuodelį viršugalvyje, apsirengusi visai prastai, taip atrodančios ponios Feri Savana dar niekada nematė. Dailius moters bruožus gadino pajuodę paakiai ir raudonos ayks.
- Laba diena, ponia Feri,- pasisveikino Kesė.
- Sveikos merginos,- linktelėjo ponia atsidžiai jas nužvelgdama.
- Gal galėtume pasimatyti su Sara?- paklausė Savana atsargiai. Stengėsi elgtis labai švelniai ir atsargiai, nes Saros mama atrodė tuojau puls į ašaras. Dukters dingimas labai pakeitė šią šeimą, tai galėjai išskaityti jos akyse.
- Žinoma,- pasitraukė ji į šoną, praleisdama merginas,- ji savo kambaryje.
- Dar pamenu kur jis yra, ponia Feri,- nusišypsojo Kesė, kad moteriai nereikėtų vargti su jomis. Ši tik linktelėjo ir išėjo į sveitainę.
Miestelyje visų namų statyba buvo vienoda. Visi dviaukščiai, erdvūs, bet ir jaukūs namukai. Pirmame aukšte žmonės rengdavo svetainę, virtuvę ir valgomąjį, o antrame aukšte būdavo miegamieji ir vonios kambariai. Savana su Kese užlipo laiptais ir pabeldė į patį pirmąjį kambarį. Ankščiau, kai jos buvo mažesnės, Kesė, Savana ir Miranda dažnai likdavo pas Sara nakvoti, mat ši labai mėgdavo vakarėlius.
- Sara,- tyliai tarė Savana,- čia mes. Kesė ir Savana.
Durys atsidarė ir išlindo Sara:
- Žinau, kad jūs esat. Atpažįstu. Lyskit vidun,- merginos įėjo į Saros kambarį ir apsižvalgė. Jis buvo geltonos spalvos, baldų nedaug, tik lova, rašomasis stalas ir spinta. Lova buvo sujaukta, rūbai visur išmėtyti. Savana pagalvojo, kad jei mama pamatytų Saros kambarį daugiau jos kambario nevadintų kiaulide.
- Kas tau nutiko?- paklausė Savana žvelgdama į ją. Saros veidas buvo randuotas, plaukai susitaršę. Rankas ir kojas dengė sportinė apranga: ilgarankovė palaidinė ir kelnės.
- Apie ką čia šneki?- nustebusi atsakė ji. Kesė ir Savana susižvalgė.
- Tu… tu juk buvai dingus,- atsargiai pradėjo Kesė,- tave buvo užpuolę.
- Manęs niekas nebuvo užpuolęs,- išplėtė akis Sara,- ir aš nebuvau dingusi. Juk esu dabar čia.
- Bet Sara…- Savana žengė arčiau jos, bandė paimti už rankos. Ši atšoko nuo jų.
- Ką čia paistot? Man nereikia užuojautos!- Sara dar traukėsi nuo jų, kol pasiekė sieną.
- Gal prisėskim?- pasiūlė Kesė,- ramiai pasišnekėsim, nusiraminsi.
- Manęs. Nereikia. Raminti,- iškvėpdama tarė Sara. Jos veidas išsikreipė iš pykčio,- galvojau jūs mano draugės.
- Mes ir esam,- Savana žengė žingsnį arčiau jos,- ar tai Alanas? Ar tai jis tave nuskriaudė?
- Manęs niekas nenuskriaudė!- suriko ji iš įniršio,- dinkit iš mano kambario! Iš čia!
Pro duris įpuolė Saros mama:
- Kas čia darosi?- paklausė ji išsigandusi.
- Kodėl jas įleidai,mama?- Sara puolė prie savo mamos. Ji pradėjo ją smaugti. Šokas pagavo Savaną ir Kesę. Savanai tereikėjo sekundės, kad atsipeikėtų kas vyksta. Ji puolė prie Saros ir bandė ją atplėšti, bet sekėsi beveik taip pat kaip ištrūkti iš Alano glėbio. Ponia Feri pamažu nustojo priešintis tam ką daro jos dukra ir Savana dar labiau išsigando.
- Kese!- šaukė ji plėšdama Saros rankas nuo ponios Feri,- padėk man!
Galiausiai atsipeikėjo ir Kesė. Ji puolė padėti Savanai, bet Sara jas viena ranka nubloškė į sieną.
- NELYSKIT! SAKIAU NEŠDINKITĖS IŠ MANO KAMBARIO!
Kesė paniškai žiūrėjo į Savaną. Bet Savana nekreipė dėmesio, kad ja buvo taip lengvai atsikratyta. Jos bent jau nukreipė Saros dėmesį. Reikėjo tik akimirkos, kad Sara tik atsisuktų į ją. Savana griebė patį pirmą daiktą jai paliuvusį po ranka - Saros matematikos vadovėlį, ir metė jį į ją. Laimei jai pasisekė ir ji pataikė tiesiai Sarai į galvą. Ši atsisuko dar labiau įniršusi nei prieš tai, ir paleido savo motinos kaklą. Ponia Feri sukniubo ant grindų ir trūkčiodama pradėjo kosėti.
- Padėk jai,- stumtelėjo Kesę Savana,pati keldamasi nuo grindų. Sara dabar ėjo prie jos.
- Mieloji Savana,- Sara nusispjovė,- bus malonu.
- Kodėl?- virpančiu paklausė Savana,- juk mes visuomet buvom draugės. Ar ne? Juk taip, Sara?
- Ne ne ne. Tu visada gaudavai tai ką nori, o aš nieko. Visi vaikinai žiūri į mane, o Saros nemato. Bet tu su jais nė nebūni! Kodėl jie tavęs nepalieka!
- Bet tu daug kam patinki,- Savana pati žengė link Saros,- tu patinki daugumai vaikinų, be to turi tave labai mylinčią šeimą.
Sara žiauriai nusijuokė ir šoko ant Savanos.
- Alanas vienintelis kuriam patinku,- tarė ji suimdama Savanos kaklą,- ir tu dar drįsti sakyti, kad jis mane skriaudžia!
- SARA!- kažkas suriko, bet Savana nieko nebegirdėjo. Negi vėl, pagalvojo ji aptemstant žiauriam Saros veidui.

Rodyk draugams

Komentarai (1)



aštuntas skyrius | Savannah Barley
Sausis 25, 2011 | savannah barley

Merginos nieko nelaukdamos išėjo iš valgyklos ir pasuko link pagrindinio išėjimo. Bet durys buvo užrakintos.
- Velnias,- nusikeikė Savana,- kaip galėjom pamiršti, kad po trijų pamokų durys užrakinamos pietų pertraukai?- draugės nieko neatsakė. Nelaukdamos nė minutės ilgiau, jos išėjo pro galines duris - į vidinį kiemą, kur buvo ir parkas. Kuriame ir radom Sarą, pagalvojo Savana lėtai iškvėpdama. Jai kaip nors reikia išblaškyti šituos prisiminimus. Juk ne ji kalta, kad taip nutiko, nors… nors ji buvo viena, be Eriko, kuri buvo arčiausiai jos ir galėjo viską sustabdyti. Prieš akis išvydus įsiutusį Alaną Savana susverdėjo. Arba negalėjo.
- Kaip manai, kur jis?- Savanos mintis nutraukė Kesė. Akimirkai jų akys nukrypo prie atokiau stovinčių ąžuolų.
- Na, galim pažiūrėti,- pernelyg ramiai pasiūlė Miranda. Ji pasuko prie tamsių medžių, medžių kurie žinojo kas iš tiesų nutiko Sarai, o paskui ją nusekė ir Savana su Kese. Ir iš tiesų, kažkas stovėjo tarp ąžuolų.
- Alanai?- tarė Miranda, atsargiai žengdama šalia medžių.
- Deja. Atleiskit,- artyn jų išlindo vaikinas. Tik po kelių sekundžių merginos suprato, jog tai tas pats vaikinas, kuris jas išgelbėjo nuo Alano. Tą naktį jo bruožų nei viena negalėjo įžiūrėti, bet dabar matė visą aiškiai. Vyrukas buvo labai gražus, taip pat kaip ir Alanas, gal net gražesnis. Jo oda lengvai įdegusi, plaukai juodi lyg naktis, o akys pilkšvai mėlynos. Buvo aukštas ir matėsi, kad tvirto sudėjimo.
- Kas tu?- paklausė Savana šiek tiek sutrikusi. Jis prikaustė jos dėmesį labiau nei pati norėjo.
- Aleksas,- atsakė jis ramiu balsu.
- Ir ko nori iš mūsų hm… Aleksai?- Miranda jį nužiūrinėjo atidžiai. Netrukus Savana suprato, kad ji taip pat nužiūrinėjo ir Alaną pirmąją dieną. Negi tai galėtų prišaukti bėdą kaip ir praeitą kartą, pagalvojo ji žiūrėdama visur, tik ne į Aleksą.
- Norėjau pasikalbėti dėl Alano,- Mirandai jau žiojantis kažką sakyti, jis ją nutraukė tęsdamas,- atsiprašyti už jį. Jei tai bus priimta, žinoma.
Jos tokio atsakymo tikrai nesitikėjo. Galbūt nė nesapnavo. Iš pirmo šis vaikinas jas išgelbėja, po to atsiprašo už Alaną. Tikrai netikėta. Pirmojo atitoko Savana.
- Tai buvo ne jūsų kaltė.
- O kaip gi,- Alekso lūpos išlinko į šyptelėjimą.
- Tada dabar gali eiti,- Savana apsisuko ir pamatė, kad netoli jų stovi Alanas,- aš galiu ir vienas susitvarkyti.
Aleksas neatrodė nustebęs, kaip tik, lyg to jis laukė.
- Pasikalbėsim… namuose,- atsakė Alanui ir apsisuko eiti.
- Palaukit!- pavymui jam sušuko Savana. Jis atsisuko per petį ir kilstelėjo antakius,- ačiū.
Tai atrodo jį nustebino. Jis linktelėjo ir dingo už medžių. Niekas nesiruošė jo sekti. Merginų dėmesys nukrypo į Alaną. Galiausiai prašneko Kesė, kuri neišleido nė garso per susitikimą su Aleksu.
- Jūs broliai ar ką?- paklausė ji. Alanas sukikeno - kas tikrai buvo šokiruojama. Jos vis dar jį įsivaizdavo kaip Saros pagrobėją.
- Negąsdinkit.
- Vėl elgiesi kaip paskutinis durnius. Verčiau eime,- paragino Savana drauges. Kesė vis dar žiūrėjo į Alaną nepatikliai, net joms praėjus pro jį keletą kartų atsisuko patikrint ar jis vis dar ten.
- Tai buvo keista,- sumurmėjo Miranda sėdint muzikos pamokoje. Viskas kaip ir praeitą kartą buvo tylu, nes mokiniai, o tai labiausiai mokinės, neatsistebėjo Alanu. Jų laimei, kad jie nieko nenutuokė, neįtarė, apie šį naujoką. Jis vis dar buvo naujokas, nors Savana ir jos draugės pamažu pradėjo jo nekęsti. Galbūt iš baimės, prisiminimų kas nutiko jo kieme, arba dėl to kas nutiko Sarai. Tai labiausiai persekiojo Savana. Iš pat pradžių jai tai atrodė normalu, būti persekiojamai vaizdinių apie Sarą, bet dabar tai ją pradėjo pamažu gąsdinti.
- Man vis vien atrodo, kad jie broliai,- toliau tęsė Miranda žvilgčiodama į Alaną, sėdintį klasės gale.
- O gal pusbroliai,- bandydama užmegsti kokį nors pokalbį su drauge, tarė Savana. Kalbėti atrodė lengviau nei galvoti. Be to labai trūko jų kaimynės - Saros, kuri paliežuvautų apie aplinkinius. Galbūt ji žinotų kokį vaidmenį čia atlieka Aleksas. Bet Saros nebuvo ir tai atrodė šiek tiek keista. Netgi labai keista, kad niekas jos neieško - arba neranda. Savanos šeima niekada per daug neisigilino į miestelio gyvenimą ir dabar ji dėl to labai gailėjosi. Jai būtų padėjusios bet kokios žinios apie Sarą.
Po penkiolinkos minučių pamokos mokytojas Bertas užskambino fortepionu ir klasė pradėjo dainuoti. Dainelė buvo tokia smagi, kad jie kartojo ją dar ir dar kartą kol galiauiai suprato, kad jau daugiau nei dešimt minučių pertraukos praėjo. Linksma daina užkretė ir Savaną ir Mirandą gera nuotaika, tad jos juokdamosios išlekė iš muzikos kabineto. Linksmumas tesėsi kol jos nesusidūrė su Kese. Ši atrodė ir susirūpinusi ir susijaudinusi tuo pačiu.
- Kas nutiko?- Savana rimtai jos paklausė. Vos per kelias akimirkas visas linksmumas supęs ją klasėje, išgaravo.
- Yra naujienų apie Sarą?- atrodo iš kart suprato Miranda.
- Taip.- gaudydama orą atsakė Kesė,- jie ją surado.
- Ką?- šūktelėjo Savana tiek iš palengvėjimo tiek iš vėl ją užliejusio jaudulio,- kur?
- Netoli ežero. Na žinai, kuris netoli… - daugiau nieko nereikėjo sakyti. Savana iš kart suprato kur buvo Sara rasta, vos Kesei paminėjus ežerą. Arčiausiai ežero buvo Alano namai.
- Ar ji ką nors sakė?- paklausė Miranda.
- Nežinau. Man mama tiesiog parašė, kad Sara rasta netoli ežero. Daugiau nieko,- Kesės mama ponia Gerilda Harli buvo svarbi miestelio moteris, tad visada žinodavo kas vyksta mieste. Dabar tai buvo žymiai geriau nei Savanos mamos, Margaritos Barlei padėtis. Netrukus šalia jų priėjo Erikas.
- Girdėjau apie Sarą,- pasakė jis be užuolankų ir sugriebė Savanos ranką. Ši jos neištraukė. Tik dabar suprato, kad Erikas iš tiesų nežinojo apie Alaną, kad galbūt tai jo kaltė, kad taip atsitiko vargšei merginai,- ar jai viskas gerai?
- Atrodo. Bent mama neužsiminė, kad ji būtų sužalota. Pasirodo ji spėjo pakankamai išgyti ligoninėje,- Kesė vėl išsitraukė telefoną,- paskambinsiu mamai. Galbūt mes galėtume po pamokų susitikti su Sara.
Savanai lyg akmuo nuo širdies nusirito. Jei tik ji pasikalbėtų su Sara, sužinotų, kad jai viskas gerai, galbūt ir visos baisios mintys apie ją išsisklaidytų. Galbūt pamačius ją sveiką pranyktų vaizdas kai ji… Savana papurtė galvą. Neleis sau liūdėti kai yra galimybė būti linksmai. Yra galimybė viską sudėti į vietas. Juk Sara turi viską prisiminti. Ji turės viską papasakoti ne tik jiems, bet ir policijai. Ji turės, tikino save Savana atsisukdama į Eriką. Gal tada ji iš tiesų galės būti laiminga, jei atsikratys blogų minčių. Bet tai atrodė per daug neįtikėtina. Gerai, kad ji nepasiduoda svajonėms.

Rodyk draugams

Komentarai (3)



Savannah Barley istorija/ stylish apdovanojimas
Sausis 25, 2011 | Be temos

Labas vakarėlis!

Užsukusi į savo blogelį radau komentarą, kad esu apdovanota (!) stylish. Ir labai dėkui to kaltininkei moksliukesdienorastis. Mane baisiausiai nustebino tai, kad jos keturi iš septynių faktų atitiko mane! Atrodo, kad rašai mano mintis ir tai buvo keista. Ir dar labai dėkui, už tai ką pasakei apie mano įstoriją. Man labai svarbi kitų nuomonė, ir nors taip pat, kaip tu esu daug parašiusi “knygelių” (galvojau, kad viena taip jas vadinu) labai bijau kritikos, tad jas yra skaičiusios tik mano kelios klasiokės. :D

O dabar prie temos. “Stylish” apdovanojimų taisyklės:

- Gavęs apdovanojimą išduoda, iš ko jį gavo

- Parašo 7 dalykus apie save;

- Išrenka tuos, kam perduos titulą;

- Jiems praneša gerą žinią.

Galbūt šiek tiek kartosiuosi su tais 7 faktais apie save, bet kitaip negaliu ;)

Faktas nr. 1 - NIEKADA NEBUVAU ĮSIMYLĖJUSI. Mano pagrindinė veikėja Savana Barlei taip pat turi tokią pat problemą ir priežastis tokia pati. Vaikinų dėmesio netrūksta, esu išvaizdi, bet nėra to vienintelio. Kartais net pagalvoju, kad nežinau, kas yra “meilė”. Nors tai yra keista, nes mano istorijos sukasi apie ją. Net pavadinimas tai pasako “antgamų meilės istorijos”. Tai iškarto veda prie…

Faktas nr. 2 - TIKIU ANTGAMTINĖMIS BŪTYBĖMIS. Ir tikiu, kad ne visos jos yra tokios apie kokias mes dabar girdime. Tikiu, kad yra vampyrai, ir tiksliausias jų apibūdinimas pagal mane yra “True Blood” vampai, nors ir kaip norėčiau, kad tai būtų “Vampire Diaries”… Bet turbūt niekada negalėčiau su tuo pasauliu susidurti, nes vos tik pagalvoju, kad koks vaiduoklis man naktį išdygtų prieš akis… Na, tikriausiai privaryčiau į kelnes :D

Faktas nr. 3 - BIJAU TURĖTI GERIAUSIĄ DRAUGĘ - tai tikriausiai todėl, kad per daug esu jomis nusivylusi. Kiek beturėjau bff, tiek ir praradau, nes per daug prisirišu, idealizuoju draugystę ir gaunasi fiasko. Nors dabar viena draugė ir galėtų turėti bff statusą (kartą jį turėjo) negaliu jai jo skirti, nes kai taip buvo pykdavomės ohh kiek dažnai, o dabar kai taip nėra… Lengviau kvepuoti ir leisti laiką kartu.

Faktas nr. 4 - ESU “MENININKĖ”. Groju gitara, kuriu dainas (vėlgi apie meilę), istorijas, eilėraščius… Gerai gerai, pripažinsiu, jog paskutinis mano eilėraščio debiutas buvo mano kaimelio motinos dienos šventė, bet tada man buvo vos 10 metų ir aš labai savimi didžiuojuos. Galbūt ir turiu kokį “neatrastą talentą”, bet niekada nesužinosiu, nes drąsiausiai pasirodau tik savo šuniui.

Faktas nr. 5 - DIEVINU DISKOTEKAS. Apskritai manau jei ir turiu kokį nors pašaukimą, kam nors, tai tik šokiui. Man tai einasi lyg kvėpuoti.

Faktas nr. 6 - BIJAU KAČIŲ. Bet myliu šunis. Kartą mano pusbrolio siamo katė Liza mane užpuolė. Nuo to laiko visas kates apeinu keleto metru spinduliu (apsauga gėdos nedaro). Bet už tat labai myliu šunis. Pati turiu džeko raselo terjerą vardu Džekas (supykus vadiname pilnu vardu: Džekas Raselas Terjeras :D ) kuris kad ir kaip norėčiau neleidžia tinginiauti. Manau jis didžiausias mano gerbėjas (kaip jau minėjau dažniausiai tik jam dainuoju ir groju), ir pats yra dainininkas. Vos išgirsta aukštesnes natas prisijungia, o tada jau reikia ausų kištukų (tikuosi nesupyksi, Džekai. Juk žinai, kad juokauju)

Ir faktas nr. 7 - KNYGŲ ŽIURKĖ ir nepelnytas titulas klasėje “moksliukė” nors man metinis 10 išėjo tik 5 klasėj. Taip taip, aš skaitau lyg monstras (tėvai net bijo duot knygą - 300 ar daugiau psl gali man sueit per dieną :D ). 3 klasėj 200 psl knygą perskaičiau per pusdienį :D. Gerai gerai, daugiau savęs negėdinsiu ir taip per daug žinosit :P

___________________________

Ir blogai kuriems perleidžiu šį titulą (chuckle)

http://aboutvd.blogas.lt/ - mano blogo draugužė Gabrielė :)

http://twilightandnewmoon.blogas.lt/ - ten kur einu patikrint ar ko nepraleidau apie “Breaking Dawn”.

You rock, guys!

Rodyk draugams

Komentarai (1)



septintas skyrius | Savannah Barley
Sausis 23, 2011 | savannah barley

Savaitgalis praėjo lyg miražas. Sara ligoninėje, Savana bando atsigauti iš po patirto šoko, Kesė išvykusi iš miesto su tėvais, o Miranda laksto po parduotuves. Atrodo niekas neprisiminė, jog liko vos pora savaičių iki mokslo metų pabaigos. Pastarieji įvykiai išgujo šiltas mintis iš galvos, ir kas mokiniams beliko, tik svarstyti, kas iš tiesų nutiko Sarai Feri. Jei tai ne atsitiktinumas, ar bus daugiau aukų? Ar saugu rengti mokyklos šokius, apskritai viešus renginius? Ar galima laisvai vaikščioti vakarais - ar net dienomis, ir nebijoti, kad vėliau atsidusi ligoninėje, ar blogiau. Kapinėse. Pagal tai ką pasakojo daktarai gydantys Sara, tai buvo stebuklas, kad ji išgyveno. Ir vis dėl to miestelio žmonės abejojo jais. Taigi, ar saugu? Atsakymas greitai paaiškėjo.
Ne.
Gegužės mėnesio oras buvo troškus net ankstyvą rytą, vaikams einant į mokyklą. Saulės šviesa atrodė juos apsaugojo, joje jie jautėsi saugiai. Savana ėjo viena, bet žinojo, jog pusiaukelėje sutiks Miranda arba Kesę, ir žinoma taip buvo. Tik nei viena draugė neatrodė patenkinta saulute. Net Miranda nuo jos slėpėsi po ąžuolu. Staiga prieš Savana iškilo vaizdas; Sara nenatūraliai persikreipusi, plaukai nusidažę krauju… Ji papurtė galvą ir nusišypsojo jos laukiančioms draugėms.
- Kas gero?- paklausė jų. Net ir tas trupinėlis geros nuotaikos išsisklaidė kai labiau įsižiūrėjo į jų veidus.- Kas nutiko?
Kesė šnirpštelėjo ir nusisuko.
- Vakar kai kas nutiko.
- Kas?
Draugės tylėjo. Savana griežtai nuėjo prie Mirandos - žinojo, kad ji gal ir sunkiau pasiduos, bet išklos tiesą be jokių užuolankų.
- Kas nutiko!- tarė ji piktai. Miranda atsikrenkštė - kas jai nebūdinga, ir pasuko link mokyklos.
- Eime papasakosiu.- Savana pagriebė Kesę už rankos ir nusekė paskui raudonplaukę.
Bet Miranda nepapasakojo. Visą kelią iki mokyklos stengėsi likti priešakį ir vos įėjus į pastatą pasuko prie savo klasės. Savana žinoma būtų ją sekusi, bet nuskambėjo skambutis ir teko kartu paleisti Kesę. Pirma pamoka gal ir išgelbės ją, bet laukia dar šešios. Viena iš jų tikrai bus kartu su Miranda.
Pamokos Savanai ėjo neįtikėtinai lėtai. Istorija, viena mėgstamiausių jos pamokų, pasirodė baisiai nuobodi. Vėliau matematika, fizika, ir galiausiai muzika. Ši pamoka suteikė galimybę ne tik pasikalbėti su Miranda, bet ir sužinoti ar Alanas vis dar lanko mokykla.
Ilgoji pertrauka tarp trečios ir ketvirtos pamokų užtruko dar ilgiau. Bent taip atrodė Savanai. Jos nuostabai, bepradedančia augti depresiją nutraukė Erikas:
- Labas,- pasisveikino. Jo veidas neįprastai rimtas. Jis tiktai nubraukė tą nesutramdomą sruogą nuo jos veido, bet Savanai tai pasirodė nepaprastai intymu. Ji prisiminė, kad tai jie kartu surado Sarą. Sara…
- Sveikas,- ji sugebėjo išspausti kažką panašaus į šypseną,- atleisk man.
- Už ką?- tai atrodė šiek tiek išblaškė jo rimtumą.
- Kaip elgiausi ankščiau. Per šokius,- ji papurtė galvą,- man taip gėda.
Dabar jis tikrai nieko nesuprato.
- Ką? Dėl ko?- atsakydama jam ji tik atsiduso ir patraukė eiti link valgyklos. Erikas palietė jos petį ir ji atsisuko į jį.
- Man taip sunku. Atrodo neturiu jokios priežasties taip jaustis, bet… Ar gali mane palikti?
To Erikas visai nesitikėjo.
- Palikti, kaip..?- jis nepabaigė, nes Savana jį nutraukė savo įprastu rankos mostu. Tai per nelyg priminė Alaną. Jo užpuolimą.
- Atleisk. Aš neturėjau taip elgtis,- tepasakė ir ji nuėjo neatsigręždama į bežadį Eriko veidą. Tik vėliau ji suprato kaip tai buvo sunku. Kiek jėgų reikėjo taip pasakyti. Savana Barlei, mergina, kuri niekada nerado sau tinkamo vaikino, pagaliau jį rado ir pati paleido. Savo noru. Ji žinojo kaip tai skaudina jį, kaip, stebėtinai, tai skaudina ją, bet taip pat žinojo, jei nepasitrauks dabar, viskas bus dar blogiau. Ji niekam nenorėjo pasakoti apie Alaną, ir tik Miranda su Kese apie jį žinojo. Jos tikrai neprasitars. Jeigu netikėtai Alanas nuspręstų sužeisti tą, kuris rūpi Savanai, vien tam, kad jam nepavyko sužeisti jos? Tada jis turi žinoti, kad jai brangių nėra. Taigi nuo tos dienos Savana grįžo prie normaliosios “aš”. Šalta ir nematanti pliusų jokiame vaikine. Kaip ir seniau. Tai ką Erikas pamažu pradėjo uždegti joje staiga užgeso. Ją dar labiau atšaldė tai ką išgirdo iš Mirandos, pagaliau nusprendusios nutraukti tylą.
- Sara pabėgo iš ligoninės.
Savana paspringo jogurtu, kurį valgė vietoj pietų.
- Ką pasakei? Pabėgo? Kaip?- jos akyse pradėjo žiebtis ta pati ugnelė kaip ir kalbant su Alanu. Ji žinojo kas kaltas. Negi jam neužteko beveik jos nužudyti? Negi jam reikia mirties žmogaus, kurio jis beveik nepažįsta? O kaip tas vaikinas, jų išgelbėtojas. Savo klausimus ji išsakė ir draugėms. Kesė tik gūžtelėjo, bet Mirandai atrodė knietėjo tas pats.
- Nors niekas nėra tiksliai žinoma,- pasilenkusi sušnibždėjo. Buvo aišku, kad tik keli mokiniai težinojo šią naujieną,- galbūt kas nors ją pagrobė.
- Alanas,- užtikrintai tarė Savana.
- Aš ir taip manau,- jau garsiau pasakė Miranda. Jei kas ir išgirs šitai tikrai nekils jokių įtarimų.
- Ką darysim?- paklausė Savana žiūrėdama į savo priešpiečius kurie netikėtai tapo atgrasūs.
- O ką galim? Mes net nežinom ar iš tiesų ji buvo pagrobta.
- Ji buvo per silpna pabėgti pati,- netikėtai įsikišo Kesė. Savana ir Miranda buvo beveik tikros, kad ji nesiklauso. Dabar buvo aišku, kad ji nenorėjo budinčiam mokytojui sukelti įtarimo, jog jos ką nors rezga.
- Tai ką darysim?- vėl paklausė Savana. Šį kart nekantraudama. Paskubomis apsižvalgė po valgyklą ir jos veidas sustingo. Nelaukdama draugių atsakymo tarė,- Alanas.
Miranda pasekė jos žvilgsniu ir Savana pamatė kaip jų akys susikirto. Kesė kaip ir prieš tai vaidino, kad yra užsiėmus savo reikalais.
- Neįsivaizduoju kaip man jis galėjo patikti,- papurtė savo raudonus plaukus Miranda, nutraukdama jų akių kontaktą.- Jis net nėra simpatiškas.- Savana žinojo, kad draugė pati meluoja sau. Alanas iš tiesų buvo labai išvaizdus; tamsi oda ir plaukai, gilios rudos akys. Plaukai idealiai sušiaušti, dailūs veido bruožai - tobulas vaikinas. Išskyrus tai, kad jis tikriausiai ir žudikas. Savana, kad ir kaip norėjo negalėjo nuo jo atitraukti akių, jis taip pat. Bent jau ji galėjo siųsti jam aiškią žinutę: nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu!
- O kaip tas vaikinas kuris mus išgelbėjo?- netikėtai paklausė Kesė,- jis sutvarkė Alaną, tai galbūt gali padėti ir su Sara. Jei Alanas ją turi, manau jis turėtų žinoti.
Mintis buvo neįtikėtinai geniali. Tai retai pasitaikydavo iš Kesės.
- Puiki mintis,- jai per petį paplekšnojo Miranda. Kesė susiraukė iš to kaip su ja elgėsi. Lyg su vaiku. Matant drauges taip kasdieniškai elgiantis Savana nusijuokė. Tai pritraukė jų dėmesį.
- Negi aš išgirdau tave juokiantis?- pakėlusi antakius paklausė Miranda.
- O ne,- papurtė galvą Kesė,- manau ji tik paspringo.
Savana šypsodamasi nužvelgė savo drauges. Tokias panašias ir tokias skirtingas. Kesė visuomet dailiai susirišusi savo šviesius plaukus, dailiai apsirengusi, ir Miranda raudonais plaukais su kirpčiukais, visada ugninga ir nenustygstanti vietoje. Ir ji pati, Savana, rudais plaukais, žaibuojančiomis rudomis akimis, visada surasdami išeitį iš bet kokios Mirandos suplanuotos siutuacijos, ar padedanti Kesei apžavėti Nikolą, jos vaikiną.
- Atleiskit, nenoriu įsiterpti,- kažkas nutraukė jų pokalbį,- bet kai kas norėtų su jumis pasikalbėti. - Tai buvo mokytojas Bertas Džeremajus. Šiandiena jis budėjo valgykloje.
- Kas?- paklausė Miranda.
- Jūsų laukia mokyklos parke.- tepasakė jis ir nužingsniavo atgal į savo postą. Savana iš karto pažvelgė ten kur prieš tai sedėjo Alanas. Jo nebebuvo.
- Jei ten Alanas?- šiek tiek išsigandusi paklausė.
- Mes trys, o jis vienas,- šyptelėjo Miranda atsisukdama į Kesę,- jei man padėtum kaip nors kitaip nei vien daužydama jam nugarą, galbūt galėtume jį įveikti.
Kesė pavartė akis ir atsistojo.
- Eime,- tarė ji imdama kuprinę,- neverskim jo laukti.

Rodyk draugams

Komentarai (6)



šeštas skyrius | Savannah Barley
Sausis 23, 2011 | savannah barley

Išeiti iš ligoninės nebuvo bėda, nes Mirandos dėdė dirbo kitoje pamainoje. Daktaras Viniganas nieko neklausinėjo, bet į merginas žvelgė susirūpinęs. Aišku, joms vos išėjus pro ligoninės duris, daktaras paskambino Savanos mamai.
Jos nežinojo kur tiksliai eina, nes Savana nieko neprasitarė. Tik pusiaukelėje jos namų atsisuko į Mirandą:
- Ar žinai kur gyvena Alanas?
- Alanas?- nustebo ji,- manai tai padarė Alanas?
Savana nieko nesakė kol galiausiai draugės ją prirėmė prie sienos.
- Negi manai, kad tas žiopliukas galėtų ką nuskriausti?- paklausė Kesė tramdydama juoką,- jis taip visko bijo, kad atrodo pamatęs drugelį gautų infarktą.- jai pritariamai nusijuokė ir Miranda. Savana susiraukė ir piktai debtelėjo į jas.
- Jis nebuvo toks nedrąsus kai šiandien kalbėjomės.
- Jūs kalbėjotės?- pakėlė antakį Miranda.
- Talentas išpešt žodį iš jo,- nusijuokė Kesė.
- Aš rimtai,- Savanai buvo bepradedanti trūkt kantrybė,- ir jis apšnekėjo tave, Miranda. Ir Eriką. Mus vadino kvailiais.
Atrodė jai pavyko nustebinti drauges, ir tada tai buvo ji kuri šypsojosi.
- Bet tai neturi prasmės,- papurtė savo raudoną galvą Miranda,- juk jis čia vos diena.
- Man irgi buvo keista, kad jis taip šneka net nepažinodamas mūsų.
- Hmm,- numykė Kesė,- aš žinau kur jis gyvena.
Namas kuriame Alanas gyveno nebuvo… prašmatnus. Jis buvo pačiame miestelio gale, medinis, dviejų aukštų. Atrodė, kad bet kurią akimirką gali įlūžti stogas. Kieme matėsi pintas stalas, ant kurio gulėjo peleninė, ir trys nušiurusios kėdės. Durys taip pat buvo apiplėšytos, jose įtaisytos durelės katei ar šuniui. Dešinėje pusėje nuo jų buvo pakabinta pašto dėžutė.
- Čia jis gyvena?- suraukusi nosį paklausė Miranda.
- Bent taip girdėjau. O jei nepabandysim, nesužinosim, ar ne?- Kesė skambėjo neužtikrintai, bet Savana sugriebė tiek jos tiek Mirandos rankas ir nutembė prie šiurpaus namo durų.
- Jeigu jis tai padarė,- pradėjo ji,- prisiekiu, kad aš tą namą pati užversiu ant jo galvos.
- Neatrodo, kad tai būtų sunku,- tarė balsas joms už nugaros. Akimirkai jos sustingo. Pirmoji atsipeikėjo Savana. Ji staigiai atsisuko ir pamatė už poros metrų stovintį Alaną.
- Ką tu..?- pradėjo ji, bet jis nutildė ją ranką. Per daug panašu į ją, pagalvojo ji žvelgdama Alanui į akis.
- Nešdinkitės iš mano kiemo.
- Tai pripažysti, kad esi kaltas?- patenkinta atkirto Savana.
- Ne.- jis nužvelgė jas tris,- aš nieko nepripažystu. Nebent tai, kad čia jums nevieta. Dinkit arba pasigailėsit.
- Negi padarysi mums tą patį ką ir Sarai?- paklausė Kesė. Nors jos balse nebuvo girdėti nė lašelio baimės, Savana jautė kokia ji įsitempus. Vis dar nepaleisdama draugių rankų ji žengtelėjo artyn Alano.
- Kas kitas jei ne tu?- paklausė ji.
- O kodėl tai turėčiau būti aš?- jis aiškiai žinojo iš po pokalbio diskotekoj, kad Savanai nepatinka tokie atsakymai.
- Gal todėl, kad mūsų nekenti?- ji susitvardė, kad nerėktų. Šis beprotis prieš pora valandų vos neužmušė jos draugės! Kaip jis gali taip ramiai stovėti, lyg niekur nieko, ir žiūrėti joms, jai į akis. Alanas taip pat žiauriai kaip ir tenai nusijuokė.
- Kas sakė, kad jūsų nekenčiu?- jis vėl tą patį darė ir Savana neteko kantrybės. Šiukščiai nusibraukė netikėtai ant akių užkritusia sruogą ir įveikė likusį atstumą iki jo. Jam nespėjus susigaudyti ji vožė jam iš visų jėgų. Alano veidas pakrypo į šoną, ir kai atsisuko matėsi raudona žymė kuria paliko Savana. Jo akys suspindo įniršis ir jis puolė prie jos, griebdamas už rankų. Tuoj pat gelbėti suskubo Miranda ir Kesė, bet jis buvo neįtikėtinai stiprus. Miranda bandė sulaikyt jo ranką, su kuria jis ruošėsi trenkti Savanai, o Kesė jam daužė nugarą.
- Paleisk mane!- rekė Savana, o jos draugės pritariamai rėkė “paleisk ją”. Tai niekuo nepadėjo. Akimirkai Savanai švystelėjo mintis, kad jai nebus kaip Sarai. Kad iš įniršio jis ją nužudys, o paskui galbūt pribaigs net ir Miranda su Kese. Jo kumštis artėjo prie veido, ir ji suprato, kad nuo jo praras samonę. Paskui jam bus lengva susitvarkyt, nes draugės bus per daug išsigandusios ir puls jai padėti.
- Paleisk ją,- kažkas sušuko, bet Savana nesiklausė kas. Galbūt Miranda ar Kesė, pagalvojo ji iš paskutiniųjų grumdamasi. Pirmasis smūgis nepataikė, bet Alanas jau buvo pasiruošęs antrąjam. Viena ranka jis nuginė Miranda, o Kesės net nepastebėjo.
- Alanai, tučtuojau ją paleidi,- vėl tas pats balsas ir Savana ištrūko iš Alano klėbio. Jei ne Miranda su Kese, ji tikriausiai būtų griuvusi ant žemės. Mintyse padėkojo Dievui už nuostabias drauges. Jos pačios sunkiai šnopavo.
- Lyg antžmogis,- dūsavo Miranda, bet jos dejonės greitai pasibaigė, kai jos pažvelgė į savo išgelbėtoją.
- O tu sakei, kad Alanas gražuolis,- sumurmėjo Kesė. Šis jos pasakymas skambėjo labai juokingai - tuo pačiu ir keistai. Ji buvo visiškai teisi. Jų išgelbėtojas dabar laikė Alano riešus, nors atrodė jis daugiau nesipriešins. Jo veidas atsisuko į jas, lyg jausdamas, kad kažkas jį stebi. Tamsa užgožė jo daugelį bruožų, bet galėjai pasakyti, kad jis vos pora metų vyresnis už jas. Ir Alaną. Akys atrodė tamsios, plaukai taip pat, bet buvo lengva apsirikti tokioje tamsoje.
- Jums verčiau eiti,- tarė jis balsu, nuo kurio joms trims nubėgo šiurpuliai per kūną. Merginos žinoma nelaukė, tikrai nenorėjo dar vieno Alano protrūkio. Savana, dar šiek tiek sverdėjančią, prilaikė draugės, bet ir ji netrukus atsipeikėjo ir visu greičiu išlėkė iš šios siaubingos vietos.
- Manai Alanas pirmadienį grįš į mokyklą?- paklausė Kesė, joms nuėjus pakankamai toli, bet nei viena neatsakė. Jos buvo per daug išsigandusios, tuo pačiu ir susidomėjusios, kad dar kalbėtų apie jį.
Po dešimt minučių jos pasiekė miestelio centrą ir išsiskirstė į skirtingas puses. Visoms drebėjo širdis atskirai žengiant į savo gatves, bet pamažu įtampa slūgo. Tik ne Savanai. Dabar ji buvo visiškai įsitikinusi, kad Alanas norėjo nužudyt Sarą. O dabar ir ją.

Rodyk draugams

Komentarai (1)



penktas skyrius | Savannah Barley
Sausis 22, 2011 | savannah barley

- Kas nutiko?- sušuko Erikui Savana, bet nė nelaukusi atsakymo pribėgo prie jo ir sustingo. Šalia medžio gulėjo šviesiaplaukė mergina. Ji buvo nusisukusi, o jos kūnas nenatūraliai persikreipęs. Tik po kelių akimirkų Savana atpažino Saros suknelę. Jos šviesūs plaukai, netoli pakaušio buvo nusidažę raudona, labai panašia į Mirandos plaukų spalva. Visas kūnas buvo lyg katės apdraskytas: rankos ir kojos, kurie buvo labiausiai apnuoginti, kraujavo nuo gilių įbrėžimų. Veido nesimatė. Savana iš siaubo pradėjo klykti ir tik Eriko rankos, apkabinusios ją, neleido pulti prie Saros.
Netrukus atvyko policija ir greitoji pagalba. Savana nežinojo kas ją iškvietė, tik matė kaip policininkai, paskui medicinos darbuotojai, vaikšto aplink suglebusį Saros kūną.
Kažkas ją išvedė. Ji daugiau nebematė to kraupaus reginio. Bent kai buvo atsimerkus. Užsimerkus ji matė apdraskytą, kraujuotą Saros kūną. Nors ji niekada nebuvo artima Sarai, dažnai net negalėdavo jos pakęsti, jai buvo skaudu. Visgi ji buvo jos draugė, o dabar? Negi ji negyva? Ši mintis Savanai niekaip negalėjo atrodyti tikra. Daugiau jokio nervinančio bendravimo, jokių įsikišimų kur nereikia, daugiau jokios Saros. Su ja ji bendravo nuo darželio laikų, visai kaip ir su Miranda ir Kese, ir niekada net nepaglvojo, kad Sara gali pradingti? Ne, ne, ne, papurtė galvą Savana.
- Ji gyva,- ramino save šnabždėdama.
- Ką sakai?- Savana atpažino Eriko balsą, bet negalėjo į jį susikoncentruoti. Jos mintys klaidžiojo prie Saros.
Sara Sara Sara.
- Savana!- kažkas papurtė ją, bet ji nieko nejautė. Netrukus ją apgobė tamsa.
~
- Manau viskas dėl šoko,- tarė gilus vyriškas balsas,- jai nereikėjo šito matyti.
Savana pamažu atsimerkė. Akis sudirgino ryški, balta spalva. Ligoninė, iškarto suprato. Dar keletą kartų sumirksėjo, kad akys priprastų prie tokio apšvietimo, tada pakėlė galvą. Iš karto susiraukė pamačiusi tą klaikią ligoninės pižamą.
- Jau pabudai?- susirūpinusi prie jos pasilenkė mama, Margarita Barlei. Ji aukšta, šviesiaplaukė moteris, tvirto sudėjimo ir išraiškingų veido bruožų. Savana į ją buvo panaši tik dėl akių spalvos ir formos. Ir dėl charakterio. Bent taip aplinkiniai sakydavo.
- Kodėl aš čia?- atsikrenkštusi paklausė Savana.
- Na, tu nualpai, kai pamatei Sarą…
- Ak,- ji pabandė atsisėsti, bet mama ją sulaikė. Vėl atsigulus ji paklausė,- kaip ji? Ar?- ji negalėjo prisiversti paklausti “Ar ji gyva?”, bet mama ją suprato.
- Sara gyva, mažute,- ji nubraukė nuo Savanos veido nepaklusnią sruogą,- gydytojai mano, kad galbūt ji lipo į medį ir iškrito.
- Bet kam jai reikėtų lipti į medį?- nesuprato Savana.
- Tai tik jai žinot. Ji nieko nesako.
- Ji jau atsibudo?- į palatą įėjo Miranda ir Kesė. Mama nutilo ir atsitraukė nuo jos.
- Paliksiu jus vienas,- nusišypsojo ji atėjusioms merginoms.
- Iki, ponia Barlei,- atsakė jos ir prisėdo ant Savanos lovos krašto.
- Kaip tu?- mamai ir daktarui išėjus paklausė Miranda.
- Gerai. Man atrodo,- atsakė Savana, jausdama lengvą dilgčiojimą galvoje. Ji vėl pabandė atsisėsti, ir šį kart jai niekas nekliudė. Padėdama jai Kesė paklausė:
- Kas ten nutiko?
Tad Savana joms papasakojo, kaip išėjo su Eriku į lauką, kad įkvėptų gryno oro, kaip jie prisėdo ant mokyklos suoliuko ir išgirdo kažką esant prie senųjų ąžuolų. Kaip Erikas primas nuėjo patikrinti kas dedasi, ir tada priėjo ji ir pamatė Sarą.
- O toliau viską pačios žinote,- pabaigė ji.
- Kas taip galėjo padaryti?- pasibaisėjusi paklausė Kesė. Jos žinoma nematė to ką Savana, bet spėjo įsivaizduoti.
- Mama sakė, jog ji tikriausiai lipo į vieną iš ąžuolų.
- Nesamonė!- atkirto Miranda,- į juos neįmanoma įlipti, o iškristi tuo labiau. Juk Sara lyg kokia lėlytė - bijotų susiplėšyt suknelę.
Kesė ir Savana pritariamai sulinksėjo.
- Ir dabar ji atsibudusi?- vėl paklausė ji, pirštais braukdama per susitaršiusius raudonus plaukus. Savanai užsimerkė ir nusisuko nuo drraugės. Per nelyg priminė Sarą.
- Taip. Žinot, aš pagalvojau, kas jei ten būtumėt buvusios jūs…
Akimirkai jos draugės atrodė nustebusios.
- Mes niekada nebandytume lipti į ąžuolą,- lyg juokais tarė Kesė.
- Taip. Nors ir nebijom susiplėšyt suknelės,- pridėjo Miranda.
Jau atrodė, kad jos pradės juoktis, bet pamačiusios Savanos įšraišką susitvardė.
- Atleisk, mes nenorėjom,- pradėjo Kesė, bet Savana ja nutildė ranka.
- Nieko tokio,- šyptelėjo ji,- juk ne jūsų kaltė. Man tiesiog iš galvos neišeina kaip Sara atrodė. Plius, aš buvau beveik visiškai įsitikinusi, kad ji negyva,-Savana vėl atsikosėjo,- ar dabar jau šeštadienis?
- Ne,- papurtė galvą Miranda,- bet už poros valandų bus.
- Kaip manot, ar negalėčiau pasprukti iš čia dar šiandien?
- Kam?- nusistebėjo Kesė.
- Manau žinau kas gali būti susijęs su visu šituo.

Rodyk draugams

Komentarai (2)

<< senesni


 

Gegužė 2012
P A T K P Š S
« Vas    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Nauji įrašai

Temos

trumpa apklausa

Jei galėtum, koks metamorfas norėtum būti?

View Results

Loading ... Loading ...

Savannah's heart's a mess...


Muzicons.com